ant Vilniaus krantų

Auksinėje vakaro šviesoje stoviu prie upės Stebėti saulę, leidžiančią virš Vilniaus krantų žemės Skaudantis miesto grožis, šnabžda man į ausis Kol trinkteliu gitara, paleisdamas visas savo baimes (Choras) O Vilniaus kraštai, kur istorija susitinka su jūra Tavo senovinės akmenimis grįstos gatvės, jos taip švelniai su manimi kalba Dainuosiu serenadą po žvaigždėmis aukščiau Amžinai sužavėtas jūsų „Vilniaus krantų“ meilės (2 eilutė) Praeities aidai, jie tvyro ore Nuo vingiuotos Neries upės, iki Pilies ten aukštai Aš randu paguodą tavo alėjose, kur nematomos paslaptys Pasiklydę apmąstymuose, šiame sename ramiame mieste (Choras) O Vilniaus kraštai, kur istorija susitinka su jūra Tavo senovinės akmenimis grįstos gatvės, jos taip švelniai su manimi kalba Dainuosiu serenadą po žvaigždėmis aukščiau Amžinai sužavėtas jūsų „Vilniaus krantų“ meilės (Tiltas) Kai naktis leidžiasi, jaučiu tavo magiją ore „Vilniaus krantų“ melodijos, jos seka visur Parašysiu naują dainą, įkvėptą tavo malonės Kiekviename akorde ir dainų tekste aš rasiu savo ypatingą vietą (Choras) O Vilniaus kraštai, kur istorija susitinka su jūra Tavo senovinės akmenimis grįstos gatvės, jos taip švelniai su manimi kalba Dainuosiu serenadą po žvaigždėmis aukščiau Amžinai sužavėtas jūsų „Vilniaus krantų“ meilės (Išorinis) Taigi aš dainuosiu savo širdį, Lietuvos spindesio širdyje Šnabždėdamas melodijas „Vilniaus krantams“, leisdamas emocijoms lietis Nes šiame senoviniame mieste radau tokią tikrą meilę Amžinai įkvėptas jūsų grožio, amžinai dainuojantis jums.