歌词
Tada mes gyvenome be sienų, laisvė mūsų rankose,
Dūmai, alkoholis – jaunystės vakarų šviesos.
Meilė buvo žaidimas, kurio nesupratau,
Ji mylėjo kitą, o širdis mano sudegė kaip žarijos.
Prisimenu naktis, prisimenu žodžius,
Kiekvienas rūkalas – tai laikas sustojęs.
Draugai, su kuriais galėjome laimėti pasaulį,
Neatsakomybės vėliava – mūsų jaunystės kūrinys.
Gatvės, kuriose šokinėjom, muzika ausyse grojo,
Mūsų šypsenos - lyg naktinės miesto žvaigždės.
Bet kai ją pamačiau, laikas dingo be pėdsakų,
Ji buvo viskas, ko norėjau, bet ji ne mano.
Dabar, trisdešimties, žvelgiu atgal per miglą,
Jaunystės dienos, kaip sapnas, prabėga pro akis.
Ką būčiau padaręs kitaip? Kur būčiau dabar?
Bet kiekviena klaida, kiekvienas juokas – tai mano istorija.
Tada mes gyvenome be sienų, laisvė mūsų rankose,
Dūmai, alkoholis – jaunystės vakarų šviesos.
Meilė buvo žaidimas, kurio nesupratau,
Ji mylėjo kitą, o širdis mano sudegė kaip žarijos.
Tada mes gyvenome be sienų, laisvė mūsų rankose,
Dūmai, alkoholis – jaunystės vakarų šviesos.
Meilė buvo žaidimas, kurio nesupratau,
Ji mylėjo kitą, o širdis mano sudegė kaip žarijos.
Prisimenu naktis, prisimenu žodžius,
Kiekvienas rūkalas – tai laikas sustojęs.
Draugai, su kuriais galėjome laimėti pasaulį,
Neatsakomybės vėliava – mūsų jaunystės kūrinys.
Gatvės, kuriose šokinėjom, muzika ausyse grojo,
Mūsų šypsenos - lyg naktinės miesto žvaigždės.
Bet kai ją pamačiau, laikas dingo be pėdsakų,
Ji buvo viskas, ko norėjau, bet ji ne mano.
Dabar, trisdešimties, žvelgiu atgal per miglą,
Jaunystės dienos, kaip sapnas, prabėga pro akis.
Ką būčiau padaręs kitaip? Kur būčiau dabar?
Bet kiekviena klaida, kiekvienas juokas – tai mano istorija.
Tada mes gyvenome be sienų, laisvė mūsų rankose,
Dūmai, alkoholis – jaunystės vakarų šviesos.
Meilė buvo žaidimas, kurio nesupratau,
Ji mylėjo kitą, o širdis mano sudegė kaip žarijos.
Tada mes gyvenome be sienų, laisvė mūsų rankose,
Dūmai, alkoholis – jaunystės vakarų šviesos.
Meilė buvo žaidimas, kurio nesupratau,
Ji mylėjo kitą, o širdis mano sudegė kaip žarijos.
Prisimenu naktis, prisimenu žodžius,
Kiekvienas rūkalas – tai laikas sustojęs.
Draugai, su kuriais galėjome laimėti pasaulį,
Neatsakomybės vėliava – mūsų jaunystės kūrinys.
Gatvės, kuriose šokinėjom, muzika ausyse grojo,
Mūsų šypsenos - lyg naktinės miesto žvaigždės.
Bet kai ją pamačiau, laikas dingo be pėdsakų,
Ji buvo viskas, ko norėjau, bet ji ne mano.
Dabar, trisdešimties, žvelgiu atgal per miglą,
Jaunystės dienos, kaip sapnas, prabėga pro akis.
Ką būčiau padaręs kitaip? Kur būčiau dabar?
Bet kiekviena klaida, kiekvienas juokas – tai mano istorija.
Tada mes gyvenome be sienų, laisvė mūsų rankose,
Dūmai, alkoholis – jaunystės vakarų šviesos.
Meilė buvo žaidimas, kurio nesupratau,
Ji mylėjo kitą, o širdis mano sudegė kaip žarijos.
[outro]
